Spalvinukai

Ožkelė siuvėja

Kartą Stebuklų karalystėje gyveno Sapnų burtininkė su dukrele Svajone. Mergaitė buvo linksma ir sumani. Mamos padedama, Svajonė prižiūrėjo visą būrį augintinių. Tai buvo stebuklingos rožinės, su auksiniais rageliais, labai gražios ir protingos ožkelės. Kiekvieną dieną mama Burtininkė mokydavo jaunąją Svajonę įvairiausių kerų: kaip žolelėmis gardinti sriubas, kaip pražydinti medžius, ar net, kaip miško paukštelius išmokyti giedoti. Po pietų jos eidavo aplankyti besiganančias ožkeles, šukuoti rožinių vilnelių ir pailsėti prie Kalbančio šaltinio. Jis labai džiaugdavosi pamatęs savo drauges ir pratrūkdavo pasakoti visus gandus bei paskalas, kuriuos tik buvo nugirdęs tą dieną. Iš tiesų jis buvo toks plepys, kad šnekėdavoir vienas, kai, rodos, jo niekas nė neklausydavo...
Su pirmaisiais jonvabalių žiburėliais atokioje burtininkės sodyboje prasidėdavo darbymetis: vos įžiebus Pasakų žvakutę, tuoj po laiptais, sienoje atsiverdavo slaptos durelės. Nors žemos, medinukėsir kiek girgždančios, tačiau maloniai kviečiančios vidun. Durys slėpė siuvyklėlę. Ką ten siuvyklėlę! Tai buvo didžiulė salė, kurioje pūpsojo kalnai įvairiausių audinių rietimų, lubas siekiančios spintos puikavosi vaivorykštės spalvų siūlais, o išdykusios adatos nerimastingai bruzdėdavo adatinėse. Pasieniais ramstėsi išdidūs manekenai, tuo tarpu greitakalbės pakabos taip ir šaudė smalsiais žvilgsniais, kur čia nučiupus kokį siuvinį. Lentynose tvarkingai suguldę lapus drybsojo suknelių modelių katalogai. Jie visada girdavosi savo išleidimo metais, tačiau tai buvo tik tuščios pagyros!

Burtininkė lygiai taip pat imdavo į rankas ir senesnius, ir naujesnius leidinius. Ji rūpindavosi kas vakarą pasiūti kuo puošnesnes sukneles ir marškinėlius. Pavarčiusi vieną kitą katalogo lapą, burtininkė stodavo į siuvyklėlės vidurį ir... prasidėdavo stebuklų metas! Viskas suošdavo, sušlamėdavo, ore suzvimbdavo įvairiaspalviais siūlais pakinkytos adatos.
Čia apykaklėlė, čia raukinukas, ir tik žiūrėk, kaip ant pakabų viena po kitos rikiuojasi nematyto grožio suknelės, į lentynėlę gula marškinukai. Kiekvienas pasiūtas drabužėlis žėrėjo vis naujais raštais, mirgėjo nykštukų piešiniais, kvepėjo fėjų augintomis gėlėmis, puikavosi nėrinukų ir kaspinėlių įvairove bei kitais šauniais dalykais. Rūpestingoji burtininkė stengėsi nesukurti dviejų vienodų Sapnų suknelių, kad niekas negautų dovanų jau matyto sapno. Nespėdavo pasipūtusios suknelės tarpusavy susiginčyti, kuri iš jų nuostabesnė, kai atskubėjusi Svajonė tik švyst, švyst ir išdalydavo jas rožinėms auksaragėms. Vos gavusios Sapnų drabužėlį, ožkelės viena po kitos šokdavo dangun ir dumdavo nuo žvaigždės ant žvaigždės pas laukiantį vaiką. Reikėdavo labai skubėti, kad kaskart visus aplankytų geidžiami sapnai. Juk negražu nuskriausti kokį bamblį ir jam nepasiūti malonaus sapnelio apie drambliuką ar tolimą kelionę.
Bet netikėtai vieną naktį, pačiame darbų įkarštyje, ožkelės pradėjo dingti. Svajonė su mama susirūpino: gal pasiklydo? Kodėl auksaragės negrįžta?

Kas vaikams nuneš Sapnų drabužėlių?Bloga nuojauta nedavė ramybės. Vos spragtelėjus, Visažinis rutulys jau vartėsi, dūsavo ir rikiavo besimainančius vaizdus. Jam maudė šonus staigaus skrydžio metu atsitrenkus tai į sieną, tai į duris...
Bet štai! Ožkelės! Liūdnos akys žvelgė iš kažkur toli, iš užrakinto gardelio, o netoliese piktdžiugiškai šypsojosi didysis burtininkas Laikas su sūnumi Pavydu.
– Mano sūnus prašo Svajonės rankos ir širdies, – sukikeno Laikas. – Žinia, šaunesnės merginos su žiburiu nerasi Stebuklų karalystėje, – pridūrė jis.
– Galime mainyti ją į ožkeles! – pažvangino rakteliais Pavydas.
Tik staiga nugriaudėjo juokas! Toks skambus, toks gaivus, linksmas, nuoširdus, visus užkrečiantis gera nuotaika. Tai kvatojo Svajonė. Niekas deramai ir nežinojo, kad mergina buvo panaši į savo numylėtines: iš šilkinių garbanų kyšojo rožinės auselės, o grakščias kojas puošė auksinės kanopėlės. Svajonės širdis tryško gerumu, meile viskam, kas aplinkui supa, todėl jos išvaizdos niekas ir nematė. Suglumęs burtininkas Laikas krenkštelėjo, kažką burbtelėjo, ir jam nieko kito nebeliko, kaip piktai ištraukus iš apsikvailinusio Pavydo raktus paleisti auksarages.
Daugiau ožkelių niekas nebegrobė, Svajonė ištekėjo už jauno, ją mylinčio burtininko ir liko toliau prižiūrėti Sapnų siuvyklėlę.

 Moku skaičiuoti :)